 |
|
|
 |
||
 |
 |
Puikiai iliustruojantis atsakymas į klausimą. Tai dar kartą patvirtina, kad žvejyba nėra labai jau lengvas procesas. Reikalingas nuolatinis mokymasis. Jeigu nepagauname žuvies, nepradėkim kaltint žvejybos įrankių, o susimąstykim ką darome me taip.
Radau originalią Rapala voblerių reklamą užsienyje. Lietuvoje tokio originalumo su žiburiu nerastume. Pasižiūrėjus į lietuviškas žūklės prekių reklamas verkti norisi, nes banalybių banalybės.
Ne kartą girdėjome, kad karšiai plaukioja būriais. Puikiai tą iliustruojantis vaizdelis.
Filmas rusų kalba, pakankamai daug mokslinės informacijos bei nemažai praktinių patarimų. Vietomis buvo sunku suprasti, nes kai kurie terminiai taip vadinami vietiniai “slangai”. Buvo rodoma žvejyba upėje plūdine meškere, žvejyba žiemą ir šiltu metų laiku stovinčiame vandenyje.
Išvadas, kurias pasidariau:
- karštu metų laikų, karšiams labiausiai patinka augalinės kilmės masalai, kaip, pavyzdžiui, kruopos
- patogiausia vieta karšiui matintis, povandeniai šlaitai, o ne lygūs dugnas
- kašis labai atsargi žuvis, taip kad kuo plonesni valai, pavadėliai tuo didesnė sekmės tikimybė
- pašaras neturi būti labai maistingas, t.y. su daug žirnių, kruopų ir pan, nes toks pašaras žuvį maitina, o ne padeda pagauti. Jaukinti reikia ne dideliais kiekiais. Jeigu žvejojama upėje, geriau daryti byresni pašarą, kad jis sudarytų kvapo šleifą
- pašaras ant dugno turėtų išbūti iki valandos, nes po ilgesnio laiko jis pradeda rūgti ir tada labiau kenkia nei padeda privilioti karšius. Šis faktas turėtų paneigti kai kurių žvejų nuostata, kad jeigu yra galimybė geriausia iš vakaro primėtyti pašaro. Tačiau jeigu jis per ilgai užsipus neišsisklaidęs, duos priešinga reakciją.
- ruošiant pašarą, reikia naudoti papildomus kvapus, kaip apetitą skatinančius
- geriausias karšių kibimo laikas maždaug nuo 9-10 valandos ryto
Kokios būtų Jūsų karšių gaudymo taktikos?
Mano geros laidos apie žvejybą kriterijus vienintelis - išmokti, sužinoti ką nors naujo arba pasikartoti senas žinias. Lietuvoje turime dvi laidas apie žvejybą. Vienam gale kablys dažniausiai žiūri per internetą, nes sekmadienio ryte dažniausiai miegu arba žvejoju. Keista laidos rodymo laiką pasirinko. Bet kokiu atveju, tai reklaminės laidos su tam tikrais realiais patarimais. 15 minučių rodo apie žvejybą, likusį laiką “žūklės naujienos”, kas yra reklaminė rubrika.
Labai gaila, kad Lietuvoje neturime informatyvių laidų žvejams. Manau tokios laidos labai laukiamos ir būtų gausiai žiūrimos žvejų. Kita esamų laidų problemą - pasenusi informacija. T.y. laidų temos dažniausiai apie praėjusių dienų aktualijas, kaip žvejybą ant ledo, stintas ir pan. Norėtusi matyti apie tai, ką ir kaip reikia gaudyti būtent šiandien.
Lietuvoje yra gausi žvejų bendruodemė, kuri neretai susiduria su žinių ir patirties trūkumu. Turime tris lietuviškus žurnalus ir dvi televizijos laidas apie žvejybą. Apie žurnalus reikės padaryti atskirą įrašą, tačiau norėtusi, kad žvejybos laidos būtų informatyvesnės, praktiškesnės, ilgesnės ir rodomos patogiu laiku.
Maloniai nustebau, naršydamas internete dvdonline.lt svetainėje radęs nuomuojamus filmus apie žvejybą. Nesu matęs žvejybos parduotuvėse filmų pardavimui. Priežastis paprasta - dauguma juos siunčiasi nelegaliai. Pagaliau bent viena parduotuvė Lietuvoje siūlo legalius filmus apie žvejybą. Kolkas juos galima tik nuomuotis, bet manau ateityje bus galima įsigyti. Filmai rusų kalba, taip kad manau daugeliui nebus problemų žiūrint. Filmai yra šiomis temomis: Karšis, Karosas ir Karpis, Spiningas, Patyrusių žvejų pamokos ir raudė, aukšlė, kuoja.
Jau užsisakiau tris filmus apie Karšius, Spiningavimą ir Patyrusių žvejų pamokos.
Šapalai įdomi žuvis. Ją gali sugauti plūdine, dugnine ar spiningu. Tai pakankamai universali žuvis. Tam tikra prasmi šapalas panašus į salatį - gyvena srauniose vietose, kur yra akmenuotas dugnas. Tai, kaip ir salatis, atsargi žuvis.
Šiek tiek mokslinės informacijos apie šapalą.
Tai graži žuvis. Jos kūnas pailgas, beveik apvalainas, galva ir kakta plati, nugaros žvynai tamsiai žali, o šonų stambūs sidabriniai. Nugaros ir uodegos pelekai juodai mėlyni, krūtinės ir pilvo oranžiniai ir raudoni. Žuvies ilgis 50-80 centimetrų, sveria iki 4 kilogramų (pasitaiko net iki 8 kilogramų). Šapalas atsargi, stipri žuvis, ir sugauti ją nelengva. Tačiau šapalai turi silpnybę karkvabaliams. Prie šio masalo jie puola pamiršę visą atsargumą. Minta kirmėlėmis, lervomis, vėžiais, vabzdžiais, varlėmis ir smulkiomis žuvytėmis. Neršia seklumose gegužės pabaigoje. Masalas upinės nėgės lerva (vingilis), vėžio mėsa arba išsinėręs vėžys, varlė, kartais gružlys. Dažniausiai žvejojamas dugnine, galima ir plūdine meškere, spiningu siauromis besisukančiomis blizgėmis palei dugną ir pačiame dugne. Su dugnine meškere geriausia jo laukti naktį. Vandens paviršiuje gerai kimba ant muselinės meškerės su vabzdžiu rėvose, siaurose protakose tarp vandens žolių, kur plaukioja įvairios smulkios žuvelės, įdubose už rėvų po palinkusiais medžiais ir krūmais. Saulėtą ramią dieną šapalai pakyla į paviršių, apsiniaukus guli srovėje, prisiglaudę prie dugno.
Į tą pačią temą, radau informatyvų straipsnį apie šapalų žvejybą.
Liepos mėnesį prasideda labai gera šapalų žūklė. Šias žuvis tokiu laiku galima žvejoti ir vakare, ir ryte. Kas mėgsta šapalauti ir tingi keltis anksti rytą, gali neskubėti, ramiai pasivartyti pataluose, nes jie neblogai kimba ir vidury baltos dienos. Bet šapalams irgi reikia mažų masalų – mažyčių 2,5-3 cm ilgio voblerių (skęstančių arba plaukiančių, priklausomai nuo žūklės sąlygų). Be kai kurių žūklės subtilybių taip pat neapsieisite. Reikės ir ilgų spiningų, ir plonų valų.
Šiaip jau liepą šapalai kaip šapalai – laikosi įprastose savo vietose (už akmenų, rėvuose). Kantresniems žvejams geriausia juos gaudyti ne dambose, bet akmeninguose Nemuno vietose vobleriais vakare, naktį, anksti rytą. Tamsiu metu galima žvejoti ir toli nutįsusioje damboje – atsisėdi priešdambyje ir ant rievukės su mažais vobleriukais sau gaudai. Bet tokioje vietoje reikia vis mėtyti ir traukti, metyti ir traukti.
Naktį bet kokie nesklandumai dėl žvejybos įrankių paprastai baigiesi šviesos uždegimu, trypčiojimu, akmenukų byrėjimu. Šapalai visa ta labai jaučia ir baidosi. O jeigu susirandi kokią nors akmenuotą, kad ir negilią, vietą netoli kranto, tai užtenka voblerį užmesti ir prilaikyti vienoje vietoje. Šiek tiek judinant aukštyn, žemyn, į šonus. Kartais net pats primėtau į vandenį akmenų, kad susidarytų mažutės rėvutės, labai dominančias šapalus.
Aktyvių veiksmų nereiki. Tai labai patogu žvejojant naktį. Vietoj ilgo spiningo galima gaudyti ir “Match” tipo meškere, nes nereikia ypač daug mėtyti. Svarbu, kad būtų plaukiantis apie 5 cm ilgio vobleris . naktį žvejoti reikia kiek didesniais masalais, nes tokio mažučio ir nesuvaldysi su storu valu. Meškeriojant šiuo paros metu, netikslinga dėti plonesnio nei 0,23-0,25 mm skersmens valo. Mačiau problemų, nes nėra kada terliotis su žuvimi – vedžioti, žaisti su stabdžiais. Pakirti ir ištraukei.
Žvejojant naktį, nei paprastos baltos, nei tigrinių spalvų masalai visai nepasiteisina. Būna, kai geriausia žuvys kimba ant grynai žydros spalvos masalo, kartais – ant visiškai juodos spalvos, pasitaiko, kad griebia ir paprasčiausią sidabrinį su juoda nugarėle masalą. Svarbiausia, kad vobleris nebūtų giliai neriantis ir plaukiantis.
Nors ir keista, šapalai atplaukia naktį ir į dvidešimties centimetrų gylį. Svarbu, kad ta vieta būtų akmeninga, o šalia seklumos būtų gilų – žodžiu, kad nebūtų visas ruožas seklus ir šapalai turėtų iš kur atplaukti. Visas mailiukas naktį laikosi sekliuose pakrančių vandenyse. Pašvietus ir pažiūrėjus, atrodo, kad mailius, dėlytės ir visokios kitokios valgomos gėrybės tiesiog lipa į krantą. Šapalai irgi atplaukia į šias vieteles, kaip sakoma, pasižmonėti, pasmaguriauti ir siūlomo mažučiuko voblerio tikrai nepraleis.
Labai dažnai beviliodamas šapalus, gali sulaukti menkių būrio. Jos griebia voblerį su didžiausiu pliaukšėjimu. Atrodo, griebia kaip priešą ž pirma užmuša, o paskui ima. Naktį ir šapalai masalą griebia užtikrintai. Nebūna taip kaip dieną, kai ima ir nepaima. Rodos, nedidukas, pasės kilogramo, šapaliukas net 7 cm voblerį praryja kiaurai. Kaip jis taip sugeba išsižioti, man ir pačiam neaišku. Menkių galima paieškoti ir specialiai tose vietose, kur dumblėtas dugnas, bet teka nedidelė srovelė. Tik žemupyje žvejoti menkes gana sudėtinga – jos neturi savo specifinių vietų. Nemuno žemupį labiau užkariavę šapalai. Manoma, kad ten, kur šapalai, ten nėra menkių. Tačiau man ne kartą pasitaikė pagauti šapalą ir čia pat – menkę.
Iki šiol minėjau vien voblerius, nors tikrai neblogai šapalus galima žvejoti ir blizgutėmis. Tik jų dydžiai turėtų būti nuo 00 iki 1 numerio (pagal “Mepps” klasifikaciją). 2 numerio blizgutė –jau per didelė. Tokią sunkiai šapalui įsiūlysi. Tačiau aš naktį žvejoju tik vobleriais.
Šapalams nepatinka lietus. Lyjant sus spiningu ieškoti šapalų neapsimoka – ir pačiam meškeriotojui nemalonu, ir šapalai visiškai neaktyvūs. Tokiu oru nebent ant dugninės meškerės koks gali užkibti. Kai giedra, šviečia saulė ir vanduo nelabai skaidrus, koks paprastai būna Nemune, tada puikiausiai galima gaudyti šapalus.
Naktį tokiose vietose, kur prie kranto gilu ir daug akmenų, galima žvejoti sterkus, nors tokios vietos Nemuno žemupyje –tikras deficitas. Sterkus taip pat galima gaudyti masalais. Galima kabinti plaukiantį dviejų dalių 7 cm ilgio firmos “Rapala” “Jointed” voblerį (tai tikras” patentuotas” sterkų masalas) arba “Rapala” “Original” 7 cm ilgio sidabrinės spalvos voblerį. Gaila, kad nebūna žydros spalvos plaukiančių “Rapala” voblerių, nes tokia spalva naktį tikrai gera. Sterkai šiuo paros metu išplaukia į visai nedidelį gylį, kartais masalą ima net nuo paviršiaus.
Rodyk draugamsPraėjusiais metais susidomėjau salačių žvejyba. Azartas dar labiau sukilo pagavus pirmą 1,5kg salatį neryje. Geriausiai šios žuvys kimba liepos-spalio mėnesiais, neršia balandžio mėnesį. Šias žuvis žvejoju ant KIBs blizgių. Jos kolkas puikiai pasiteisino.
KIBs blizgių pavyzdžiai salačių žvejybai.
Šiek tiek mokslinės informacijos apie šią žuvį.
Gyvena dažniausiai srauniose upėse. Srovėje už akmenų, už polių arba greitoje tėkmėje, sukančioje nuo kranto iškyšulių, gaudo smulkias žuveles, strepečius, aukšles, gružlius. Salačio kūnas ilgokas, žiotys didelės, apatinis žandikaulis atsikišęs, o jo galas užlinkęs į viršutinio žandikaulio įdubą. Akys palyginti nedidelės, šviesios, arti nosies, šinai sidabriški, nugaros ir uodegos pelekai pilki, tamsiais galais, kiti rausvi. Nugara melsva, papilvė sidabriškai balta. Kūno ilgis daugiau kaip 80 centimetrų. Daugiausia sveria 12 kilogramų. Šiaip laikosi paviršiuje, tik nakčiai nusileidžia į gelmę. Medžioja visą dieną, kol šviesu. Salačio grobis: vabzdžiai, mažos žuvytės, varlytės, vandens paukščių mažyliai, laumžirgiai, drugeliai, žiogai ir net pelės. Puldamas smulkias žuveles, salatis pirmiausia jas pritrenkia galingu uodegos smūgiu. Salatis labai atsargi žuvis. Jį gaudant spiningu, reikia užmesti labai toli, kur muša salačiai, ir sparčiai traukti blizgę paviršiumi, žvejojama pasislėpus, nes salatis, būdamas arti vandens paviršiaus, žvejį mato iš toli. Žvejybai geriausias oras saulėta diena ir ramiai raibuliuojantis vanduo. Tai trukdo salačiui pastebėti savo žvejį.
Šaltinis
Rodyk draugamsRadau nuostabų straipsnį, kuriame aprašoma vandens, oro temperatūros, vandens lygio, atmosferos slėgio įtaka žvekybos rezultatams. Straipsnis verstas iš rusų kalbos.
Vandens ir oro temperatūra
• Vandens temperatūra labiausiai įtakoja žvejybos (nesvarbu kokiu būdu) rezultatams dėl to, kad šaltakraujai gyvūnai negali priešpastatyti savo kūno temperatūros vandens temperatūros kitimams ir iš karto reaguoja į kiekvieną aplinkos atšilimą arba atšalimą;
• Ir taip: vandens temperatūra, kurioje žuvys labiausiai maitinasi, +12-+18 lašišinėms, +24-+28 karpinėms;
• Laipsniškai krintant vandens temperatūrai žemiau nei normalus lygis - žuvis nustoja kibti;
• Krintant vandens temperatūrai po karšto periodo - žuvis geriau kimba;
• Staigaus vandens temperatūros kritimo išdavoje žuvies burnos ertmė sušąla kelioms dienoms;
• Staigiai kylant vandens temperatūrai, žuvims dingsta apetitas;
• Laipsniškas vandens temperatūros kilimas iki normalaus lygio garantuoja geriausią kibimą;
• Oro temperatūra nevaidina jokio vaidmens žuvų elgsenoje, jeigu tik tai nėra vandens temperatūros kitimų priežastis.
Vandens lygis
Čia svarbu atsiminti šias taisykles:
• Staigus ir didelis vandens lygio kilimas silpnina kibimą dėl to, kad žuvis priversta dažnai keisti savo buvimo vietą;
• Aukštas vandens lygis ilgą laiką, užtikrina gerus rezultatus labiau ramesnėse vietose, kur žuvis randa slėptuvę;
• Staiga krentant vandens lygiui, kibimo nėra, laipsniškas kritimas prieš pasiekiant normalų lygį įtakoja labai gerą kibimą;
• Žemas vandens lygis paprastai būna prastų rezultatų priežastis dėl to, kad vanduo tuo metu skaidrus ir smarkiai veikiamas temperatūros pokyčių;
• Laipsniškas vandens lygio kilimas po sausros periodo – nuostabus laikas žvejoti bet kokiu būdu;
• Nuolatiniai vandens lygio kitimai – tai blogiausios sąlygos, kokias tik galima įsivaizduoti.
Vandens spalva
• Kai vanduo drumzlinas ir į šitą masę silpnai patenka saulės spinduliai, žuvis praktiškai nereaguoja į natūralų ir dirbtinį masalą;
• Iš kitos pusės, galimos didelės staigmenos gaudant dugninėmis meškerėmis, naudojant gyvulinės kilmės masalus;
• Jei vanduo nedaug drumstas, tai galima laikyti idealia būkle, nes žuvis mato masalą bet nepastebi, kas vyksta vandens paviršiuje;
• Drumstas vanduo, tirpstant sniegui arba pūvant vandens augalams, neigiamai veikia žuvų apetitą;
• Esant švariam vandeniui, laimikiai paprastai būna geri, jei žuvis nepastebi žvejo. O esant skaidriam vandeniui žvejui nepadės netgi pati kruopščiausia maskuotė.
Atmosferos slėgis
• Žuvies oro pūslė geriau nei pats šiuolaikiškiausias barometras jaučia atmosferos slėgio kitimą;
• Jei slėgis stabilizuojasi tarp lietaus ir giedros, laimikiai nuostabūs;
• Atvirkščiai, žūklėje prasti rezultatai, jei slėgis stabilizuojasi puikaus oro žymoje;
• Ir labai blogi rezultatai būna stabilizuojantis slėgiui tarp lietaus ir griaustinio;
• Kai barometras lėtai “kyla”, kimba gerai, ypač jei vienu metu vanduo šyla;
• Jei barometras staigiai “šoka į viršų”, žūklės rezultatai blogi;
• Barometras lėtai “krinta” – žūklės rezultatai vidutiniai arba neypatingi, ypač jeigu tuo metu vanduo šąla;
• Ir jeigu barometras staigiai “krinta”, žuvis nekibs nė už ką.
Saulė ir mėnulis, vėjas ir debesys, lietūs ir griaustiniai
Taisyklės tokios:
• Žuvis vengia ryškios saulės, ypač jeigu saulės spinduliai į vandens paviršių krinta prieš ją;
• Jei labai saulėta, žūklės rezultatai prasti, ypač tose vietose, kur saulės spinduliai atsispindi nuo kalvoto kranto;
• Esant saulėtam orui, rezultatai būna geri ryte ir vakare šešėlyje;
• Kai silpnas debesuotumas, žūklės rezultatai prasti krentant atmosferos slėgiui ir puikūs jam kylant;
• Danguje dideli, tamsūs ir žemi debesys – blogi rezultatai;
• Jei debesys aukštai plaukia, pilki – žūklė sėkminga;
• Šiltas, pastovus ir tiesus lietus – geriausias žūklės laikas;
• Šaltas ir kertantis lietus byloja apie tai, kad geriau likti namuose;
• Šiltas lietus, esant šaltam vandeniui ir atvirkščiai – labai geras kibimas;
• Prieš griaustinį (iki pirmų žaibo iškrovų) galimas netgi geras laimikis;
• Po griaustinio laimikiai nuostabūs, ypač lašišinių žuvų (dėl lengvo vandens lygio pakilimo);
• Kaip taisyklė, šiauriniai ir rytiniai vėjai blogiau nei pietiniai ir vakariniai, nors, pavyzdžiui, šaltas šiaurys, pučiantis į perkaitusį vandenį, greičiau pagerins laimikį, tuo tarpu pietinis vėjas greičiausiai trukdytų žūklei;
• Stiprus vėjas, nesvarbu iš kur, nėra teigiamas veiksnys žūklėje. Tą patį galima pasakyti ir apie staigų jo krypčių pasikeitimą;
• Bet koks silpnas vėjas geriau nei absoliuti ramuma švariame vandenyje;
• Vėjas, pučiantis pagal upės srovės kryptį nėra naudingas, jeigu šaltas, ir pakankamai naudingas, jeigu šiltas;
• Vėjas, pučiantis prieš upės srovės kryptį, įtakoja geresnius žūklės rezultatus;
• Vėjas, pučiantis skersai upės, teigimai įtakoja žūklėje naudojant vabzdžius;
• Jaunas mėnulis – geriausias metas žūklei;
• Pilnas mėnulis – blogiausias periodas, ypač, kai nėra debesų.
Šaltinis - zvejokliai.lt
Rodyk draugams
